Atliekų apibrėžties raida

Atliekų tvarkymo atestuotoji institucija (angl. Chartered Institution of Wastes Management, CIWM) pabrėžia, kad būtina skubiai persvarstyti dabartinę atliekų apibrėžtį. Išteklių ir atliekų sektoriui tobulėjant, atsirado naujesnių ir sudėtingesnių tvarkymo metodų. Deja, vyraujančios ES apibrėžtys trukdo mums išnaudoti visas jų galimybes.

Anksčiau atliekos buvo apibrėžiamos naudojant tokias sąvokas kaip "sanitarinės" ir "valymo", kaip nurodyta 1848 m. Visuomenės sveikatos akte. Laikui bėgant, terminija keitėsi, o "šiukšlės" tapo terminu, kuriuo apibūdinami išmetami daiktai. Tik 1975 m. Europoje pradėta vartoti europietiška sąvoka "atliekos".

Šiuo metu atliekų apibrėžtis pateikta 1990 m. Aplinkos apsaugos įstatymo (EPA) 75 skirsnyje, kuris buvo dar labiau patikslintas įtraukus 75A skirsnį[1]. Ši apibrėžtis daugiausia parengta pagal 2008 m. ES Pagrindų direktyvos dėl atliekų apibrėžtį, pateiktą 3 straipsnio 1 dalyje. VPD teigiama, kad "atliekos - bet kokia medžiaga ar daiktas, kurį turėtojas išmeta, ketina išmesti arba privalo išmesti".

Tačiau jį taip pat reikia aiškinti atsižvelgiant į 2 straipsnyje pateiktą išimčių sąrašą, į kurį įtrauktos tokios medžiagos kaip radioaktyviosios atliekos, nebenaudojami sprogmenys ir nepavojingos žemės ūkio ir miškininkystės medžiagos.

Atliekų tvarkymo pabaigos vaidmuo

"Atliekų susidarymo pabaigos" (angl. End of Waste, EoW) sąvoka yra labai svarbi nustatant, kada medžiagai nebetaikoma atliekų kontrolė. Tai labai svarbu siekiant skatinti tolesnį išteklių naudojimą ir remti žiedinę ekonomiką. Kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, kada medžiaga įgyja "EoW" statusą, išsamiai išdėstyti Atliekų pagrindų direktyvos 6 straipsnyje, kuris Jungtinėje Karalystėje iš dalies pakeistas 1990 m. EPA 75A skirsniu.

Tačiau šiuo metu vyriausybė neplanuoja keisti šių apibrėžčių. Nors, Jungtinei Karalystei išstojus iš ES, ateityje gali atsirasti galimybė juos keisti.

Atliekų perdirbimas

Atliekų apibrėžtis ir jų statusas kelia įvairių sunkumų ir problemų. Problemos apima tiek nusikaltimus, susijusius su atliekomis, tiek neteisingą klasifikavimą, tiek abejones dėl žiedinio požiūrio taikymo dėl galimų klaidų pasekmių.

Pavyzdžiui, medžiagas, likusias po gamybos procesų, galima naudoti pakartotinai, tačiau dėl stigmos, susijusios su "atliekų" etikete, jos tampa kliūtimi pakartotinai jas naudoti. Labai svarbu rasti pusiausvyrą tarp aplinkos apsaugos, veiksmingo atliekų tvarkymo ir su atliekomis susijusių nusikaltimų prevencijos.

Nors Atliekų pagrindų direktyvos 6 straipsnyje nustatyti kriterijai yra tam tikros gairės, įmonės vis dar reikalauja aiškumo, nes dėl bendro dviprasmiškumo kilo daugybė teisminių bylų.

Perdirbimas ir atliekos: Istorinė perspektyva

Istoriškai atliekų tvarkymo poreikis visada egzistavo. Nuo XVIII a. pabaigos, kai atliekomis buvo užverstos miestų gatvės, iki šiuolaikinės atliekų rūšiavimo praktikos - atliekų tvarkymas buvo nuolatinis rūpestis.

Žiedinė ekonomika iš esmės nėra nauja koncepcija. Pavyzdžiui, XVII a. penktajame dešimtmetyje arklių mėšlas buvo renkamas iš gatvių, kad būtų pagerintas dirvožemis.

Pirminės atliekų apibrėžtys buvo pateiktos 1974 m. Taršos kontrolės akto 30 straipsnio 1 dalyje, kuri ilgainiui keitėsi. Vėliau ES savo direktyvose nustatė papildomas apibrėžtis; svarbiausias pakeitimas įvyko 2008 m., kai buvo panaikinta nuoroda į I priedą, kuriame buvo pateiktas atliekų kategorijų sąrašas.

"WasteTrade" požiūris

"WasteTrade", pirmaujančios pasaulinės rinkos, kurios specializacija - prekyba atliekomis, požiūriu, dabartiniai atliekų tvarkymo iššūkiai rodo, kad būtina skubiai parengti lankstesnę ir išsamesnę atliekų apibrėžtį. Šiais laikais, kai tvarumas ir aplinkosauginis sąmoningumas yra svarbiausi, pasenusių apibrėžčių laikymasis trukdo pažangai.

Norint iš tiesų priimti ir įgyvendinti žiedinę ekonomiką, būtina pakeisti paradigmą. Vietoj to, kad į medžiagas žiūrėtume tik per šalinimo prizmę, turėtume aktyviai ieškoti galimybių jas pakartotinai naudoti, keisti jų paskirtį ir perdirbti. Toks mąstymas ne tik mažina atliekų kiekį, bet ir aktyviai naudojasi potencialiais ištekliais, į kuriuos iki šiol dažniausiai nebuvo atsižvelgiama.

Pertvarkydami savo požiūrį ne tik pasiekiame pažangos išteklių valdymo srityje, bet ir atveriame daugybę naujų verslo galimybių. Gali atsirasti novatoriškų pramonės šakų ir sektorių, pagrįstų pakartotinio naudojimo ir perdirbimo principais. Tokios pramonės šakos gali reikšmingai prisidėti prie ekonomikos augimo ir kartu mažinti poveikį aplinkai.

Be to, aplinka ir ekonomika yra tarpusavyje susijusios. Tvari ateitis reiškia ne tik sveikesnę planetą, bet ir tvaresnę ekonominę praktiką. Būdama ištikima perdirbimo šalininkė, "WasteTrade" tiki, kad būtina suderinti apibrėžimus, taisykles ir pramonės praktiką. Svarbiausias tikslas visada turėtų būti plėsti perdirbimo galimybių ribas, užtikrinant maksimalų medžiagų panaudojimą ir minimalų atliekų kiekį - idealiu atveju, nulinį. Tai ne tik apsaugo mūsų planetą ateities kartoms, bet ir užtikrina tvirtą ir atsparią ekonomiką, kuri klestėtų remdamasi tvarumo principais.